12 Kov | “Kai eilėraštis Lietuvą veda…”
Kovo 10 dieną mokyklos bibliotekoje susirinkę moksleiviai ir mokytojai paminėjo dvi svarbias Lietuvai datas – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį ir tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus 90 metų jubiliejų (J. Marcinkevičiaus netekome 2011-aisiais). Šios sukaktys yra glaudžiai susijusios ne tik greta esančiomis dienomis. Justinas Marcinkevičius – vienas iškiliausių lietuvių poetų – dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę daugelio lietuvių akyse užsitarnavo moralinį autoritetą ir pagarbą.
Istorijos mokytoja Gaiva Būdvytienė papasakojo apie „septynis žingsnius“ link nepriklausomybės, skambiai įvardintą „ dainuojančią revoliuciją“, nes Lietuvos žmonės laisvę iškovojo taikiomis priemonėmis. Asmenine patirtimi ir to laikmečio išgyvenimais dalijosi lietuvių kalbos mokytoja Daiva Trijonienė, nes tuo metu, kai kūrėsi laisva Lietuva, ji buvo studentė ir gyveno Vilniuje. Mokytoja akcentavo, kad žmones susiburti, siekti laisvės telkė Justino Marcinkevičiaus eilės, dainos, sukurtos pagal jo tekstus. „Jei poeto eilės tampa dainomis, vadinasi, šis poetas yra mylimas ir artimas žmogui“, – sakė mokytoja.
Bibliotekos vedėja Danutė Marozienė , iliustruodama skaidrėmis, papasakojo apie Justino Marcinkevičiaus gyvenimą, asmenybę, kūrybą, veiklą, jo veiklos įamžinimą. Įdomu buvo pasiklausyti įrašų, kuriuose pats poetas skaito savo eiles, bei jo pamąstymų apie knygą, kalbą, sąžinę, laisvę. Mūsų mokyklos moksleivės taip pat skaitė poeto eiles, skambėjo dainos, sukurtos pagal J. Marcinkevičiaus žodžius.
Mokytoja Daiva Trijonienė, apibendrindama J. Marcinkevičiaus kūrybą ir veiklą, skatino suprasti, kodėl mėginama nuvertinti poeto kūrybą, paaiškino priežastis, kodėl sovietiniu laikotarpiu poetai privalėjo kurti eiles, reiškiančias „prielankumą tarybinei tėvynei“.
Teisinga V. Sventicko mintis apie J. Marcinkevičių: „ar mes, lietuviai, tokie turtingi, kad spardome savo didžiuosius?“ Iš tikrųjų Justino Marcinkevičiaus kūryba veda taurios meilės Lietuvai keliu, ir ji tapo neatsiejama visų lietuvių tapatybės dalimi – savo žodžius J. Marcinkevičius įdėjo į visų širdis, išmokė pažinti ir pajusti tų žodžių vertę, gylį ir esmę.
