05 Spa | Paslaugų ir turizmo skyriuje šiltai ir jaukiai paminėta Mokytojo diena
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta mintis, kad reikia kelti mokytojo prestižą.
Tačiau kokiu gi būdu? Užlaipinant mokytoją ant pakylos? Darant stebuklingas injekcijas arba plastines operacijas? Keičiant šukuosenas ar apvelkant ryškios spalvos švarkeliu? Ir ar tikrai visi čia paminėti ar visas 1000 nepaminėtų kitų dalykų turi sąryšį su prestižu? Juk tikrąjį prestižą sukuria ne kas kita, kaip mokiniai, trokštantys žinių, trokštantys semtis išminties, išgirsti ir įsidėti į širdį sakomus žodžius. Tikrasis mokytojo prestižas – tai jo mokinių pagarba!
Norisi pasidžiaugti, kad Paslaugų ir turizmo skyriaus mokytojams tikrai nereikia kokiu nors dirbtiniu būdu didinti savo prestižą. Kad yra gerbiami ir mylimi, jie įsitikino minėdami savo profesinę šventę.
Na, pasakykite,- ar mokiniai, negerbiantys ir nemylintys savo mokytojų, pasilikę po pamokų ilgas valandas repetuos ir iki tobulumo nušlifuos jiems rengiamą poetinę kompoziciją? Kurs jai dekoracijas? Ar nenumos ranka, kai užuot lindėję savo telefonuose, šventinei degustacijai gamina mokytojams trijų rūšių desertus? Tiekia kavą ir rūpinasi, kad nė vienam nieko netrūktų? Kai nuo ankstyvo ryto būsimoji virėja Augustė net tekina bėgioja po mokyklą ir visus mokytojus vaišina savo iškeptais keksiukais, kurių pagrindinis ingredientas yra meilė? Ir dar pergyvena, ar kartais nebuvo per saldu? Kai suguža į mokyklą nešini gėlėmis, o veiduose šviečia šypsenos?
Ir kaip gaila, kad tos puikios nuotaikos neįmanoma išsakyti žodžiais. Belieka džiaugtis įspūdžiais, jautrių akimirkų grūdeliais, įkritusiais į širdį, ir tuo nepakartojamu jausmu, kad būti Mokytoju – gera.
Dėkojame savo mokiniams už buvimą greta. Vieni be kitų mes būtume niekas.
O su tais, kurie šventėje nedalyvavo, dalinamės sustabdytomis akimirkomis.
